Indijos blogas

David, prieš išvykdamas į kelionę Indijon, nusprendė pradėti rašyti kelionės tinklaraštį : http://www.indiablog.de/ (:

[2011.01.30]

Pasiruošimai…

„Na pagaliau!” pamanė draugė, kai aš jai papasakojau, kad turėtų būti išvykstama nuo kito antradienio. Gana įdomu stebėti, kaip toks neaiškus noras pakeisti aplinką, kilęs iš vidinio nerimo ir baimės likti stovėti ir ką nors praleisti, pasikeitė į konkrečią kelionę.

Kaip dažnai savo gyvenime gaunu patirties, kiek lemties? ar pasaulio? Padėkit įgyvendinti idėjas. Idėja reiškia kelionę. Tačiau kur link? Ir su kuo? Vienam? Kodėl ne? Netikėtai nuolat sutikdavau žmonių, kurie leidosi į kelionę po pasaulį su kuprine, kurie iš karto po mokyklos vieneriems ar dvejiems metams dirbo ir keliavo, studijavo užsienyje arba po mokslų dirbo užsienyje. Palaispniui aš pasirodžiau kažkoks atsilikęs. Tačiau kur tai turėjo nuvesti? Ir kada?

Pirmas žingsnis reiškė skiepus. Gydytojos paklaustas, kur aš noriu keliauti, kad nuo ko reikia paskiepytų, galvojau apie Aziją arba Pietų Ameriką ar panašiai. Šis pasisakymas „pakvipo” vaistų nuo hepatito suleidimu. Draugai planavo kelionę dvejiems metams su VW-autobusu per Pietų Ameriką (www.heuteblau-morgenblau.de), kuri man patiko, tačiau trūkstamas ispanų kalbos žinojimas mane privertė galvoti toliau. Draugas turėjo indų draugų, kuriuos jis laikas nuo laiko lankė, taip pat ir šią žiemą. Tai buvo tai. Idealu kaip pradžia ir atskaitos taškas mano pasaulio žvalgybai anapus Neumiunsterio. Taigi Indija turėjo būti tai. Tad rugsėjo pradžioje mes užsisakėme skrydį.

Ir nuo rytojaus tai turėtų prasidėti. Mūsų laukia apie 30 laipsnių temperatūra. Ką turėtume pasiimti kartu? Aš pirma nusipirkau tik didelį lagaminą. Draugas indas kitą dieną pranešė, kad pasirinktume tik vieną kelioninį krepšį, dėl kamšaties galimybės mūsų indo varuotojo automobilio bagažinėje. Taigi dar kartą marš gauti kelioninį krepšį, kuris taip pat per didelis. Drabužiai savaitei, Anti-Brumm (purškalas nuo vabzdžių, - vert. past.), tabletės nuo viduriavimo ir saulės kremai neužima daug vietos. Ar man reikia lygintuvo? Tikriausiai ne.

Aš susitaikiau su mintimi Indijoje padoriai apsipirkti, tada krepšys turės savo prasmę. Aš džiaugiuosi saule ir šiluma, nors žiema taip pat turi gražiąją pusę.


Einfelder ežeras žiemą

Kaip aš pasiruošiu kelionei į Indiją? Keturioms savaitėms be europinių standartų? Aš, nuoširdžiai sakant, vos žinau, kas mūsų laukia :-) Mes keliausime dviese, mano tėtis ir aš, pas draugą į Mahabalipuramą – tą aš žinau.

Aš susipakavau sau keletą aspirinų, kelias dėžutes purškalo nuo uodų (su labai už save šnekančiu vardu „Anti-Brumm!”), Oralpädon (jau minėti vaistai nuo viduriavimo – vert. past.) ir daugiau kitų smulkių medikamentų, ir jaučiuosi tuo apsiginklavęs kiekvienai situacijai. :-)



Aš taip pat parūpinau sau kepurę, nes sakoma, vasarį Madras zonoje būna labai šilta, ypač vidurio/šiaurės europiečiui :-) Prie 95 % oro drėgmės, 30 laipsnių gaunama tikrai gerai pajusti.
Tiesą sakant, galėjau aš ir plaukus nusikirpti..



Savo lagaminą aš dar pakuoju – pora šviesių marškinėlių, 2 trumpos kelnės, apatiniai, 1 pora sandalų (sportbačius avėsiu iš karto), tarp jų keletas keksų, 1 rankšluostis (niekada negali žinoti?!), mano tualetinis krepšys. Mes nusprendėme dažniau skalbtis, negu imti drabužių 24 dienoms, kadangi keliausime, ir, vadinasi, neturėsime noro turėti nereikalingos naštos.
Bet kuriuo atveju mane lydės mano kuprinė, pilna visokių smulkmenų – ausinių, kameros, vandens butelio ir, žinoma, GPS.

Rytoj įsigysiu keletą paskutinių pirkinių, kad pasirūpinčiau, jei ko trūksta – kas žino, kas man spontaniškai toptelės, kai būsiu ALDI.. :-D

Viskas aišku... pirmyn!


[2011.01.31]

Ir pirmyn!

Šią naktį 04.45 mes norime išvykti į Hamburgo oro uostą - gana anksti.. Dėl to pasiryžau eiti gulti jau 21/22 valandą, kad gaučiau bent kiek ramybės, prieš tai, kai su Jet Airways skrisime į Čenajų.
Tiesą sakant, aš viduje dar nenusiteikiau tokiam stipriam temperatūros pasikeitimui. Aš manau, kad mano kūnas taip pat tik tada supras, kas vyksta, kai mes galų gale būsime atvykę. Laimei, savo tikslo vietą pasieksime tik naktį, ten tada vyraus apie 20 laipsnių – maloniai vėsu, manau :-)
Kitas įrašas atkeliaus iš daugiau nei 10.000 km atstumo. :-)

OmG.:D
Viską taip smulkiai aprašė jis.:D
Pradžia buvo labai įdomi to pirmo įrašo.
O nuotrauka jo, su ta kepure...:DDDDDDDDDDDDDD
Skaittyyyyyysiu, eina sau, įdomu kaip man.
Ir ačiū labai už vertimą.^^

Ačiū, Ingrid x)
Įdomu, kas bus. Laukiam pokyčių. Reikėjo...

Atsiprašau, kad neįdėjau daugiau vertimų, nelabai spėju tokius dalykus daryti. Įdedu kol kas tik du įrašus, stengsiuosi kuo greičiau išversti ir kitus.


[2011.02.02]

Atvykę

Po 17 valandų kelionės (nuo 10:30 lėktuvuose) atvykome į tikslo vietą Mahabalipuramą. Kas iki to įvyko, bandysiu reziumuoti keletu nuotraukų ir komentarų.





Hamburgo oro uostas 05:50 ryte, ir mūsų laukimo eilė prie vartų į Briuselį.

Mes turėjome skristi iš Hamburgo į Briuselį su „Air Brussels“. Apie šias oro linijas nebuvau nieko girdėjęs, taip pat ir lėktuvas, „Turbo Prop“, man buvo nežinomas. Aš dažnai skraidau, tačiau turiu pripažinti, dar niekada nebuvau patyręs, kad tie patys tarnautojai, kurie mus tikrino, priimtų ir prie laipinimo vartų. Tai vertė mane nepasitikėti – tačiau visiškai nepagrįstai, nes skrydis mažame 90 keleivių lėktuve (išskyrus labai garsiai rėkiantį kūdikį eilėje prieš mus) buvo visai geras.





Atvykę į Briuselį mes papusryčiavome, šiek tiek palaukėme, ir tada jau ėjome toliau į Jet Airways.



Skrydis čia buvo labai malonus. Dideliame lėktuve vos pastebima, kad apskritai skubama, ir kartu oru lekiama virš 1000 km/h (be juoko!) greičiu. Buvo du valgiai, abu – kaip buvo laukta – indiškai paaštrinti, todėl aš pasivaišinau kukliai ir kaip maisto papildą čiupau savo keksus :-)





Lėktuve kiekvienai vietai buvo kompiuteris – šiuo metu tai standartas – tačiau ko aš dar nežinojau, buvo SMS, elektroninis paštas ir telefonai į žemę. Kreditine kortele nuotoliniu būdu sumokama sąskaita ir tada galima įeiti į internetą arba netgi skambinti namo – kada tik norima. Beprotiška...

Taigi, mes atvykome šią naktį 02:30 (vietos laiku), dabar yra šiek tiek po vidurdienio ir aš dabar šiek tiek pasiilsėsiu, nes aš, tiesą sakant, vis dar esu labai išsunktas kelionės.

Aš vėl susisieksiu, taip greitai, kaip galėsiu!


Mahabalipuramas – pirmieji įspūdžiai

Čenajaus oro uoste buvome pasitikti draugų ir išmokome, kad rimtumas, transporto taisyklės, šviesoforai, greičio apribojimai ir panašūs kasdienybės nuostatai neatitinka indų mentaliteto. Rimtai stabdoma tik prieš netikėtai iš kelio kyšančius kanalo vamzdžius, kurie kitaip sulaužytų kiekvieną ašį, arba dėl karvių. Mūsų dėmesį taip pat patraukė daugelis pusiau baigtų gatvių, pastatų, butų, tvorų ir kt, kurie paliko įspūdį, kad darbininkai dar negrįžo iš pietų pertraukos. Mūsų 50 minučių važiavimas į tikslą buvo panašus į Roaler Coaster Tycoon Simulation (kompiuterinis žaidimas, susijęs su atrakcionų parkų valdymu – vert. past.) :-)

Mes apsistojome kartu su Klausu, kuris gimnazijoje buvo mano tėvo kūno kultūros mokytojas, svečių namuose. Jie yra tiesiai ant kranto ir mūsų miegas visą naktį bus lydimas jūros ošimo. Mūsų kambarys, kurį dalinamės dviese, yra paprastas, tačiau švarus. Miegama bus ant kietų čiužinių po staltiese. Yra klozetas (Ideal Standart) su kibiru (mes sau parūpinome tualetinio popieriaus) ir dušas, kuris užlieja visą kambarį, tipiškai indiška, kaip mums buvo paaiškinta. Ant sienos kabo 3 (po galais vėl TRYS!!!) litrų šildytuvai šiltam dušo vandeniui – deja, jie neveikia. Šaltas prausimasis duše yra įprastas, tačiau prie temperatūros – naktimis termometro stulpelis nukrenta galbūt iki 25 laipsnių – nėra taip blogai. Kambarys turėtų mums abiems kainuoti apie 14 eurų.



Pirmą dieną mūsų balkone, kuris yra į dešinę nuo Klauso ir į kairę nuo Anthony balkono, susipažinome su Gopi, kuris gyveno kambaryje kartu su Anthony. Gopi savo noru 14 metų išvyko iš Mandurajaus, Pietų Indijos, į Belur Mathą, Ramakrišnos misijos centrą į šiaurę nuo Kalkutos, ir buvo priimtas kaip naujokas. Tokio amžiaus jis jau perskaitė tokias vedas kaip Baghavadgita (induistų šventas raštas – vert. past.), taip pat yra susipažinęs su Krišnamurčio (tikriausiai omenyje turimas Jiddu Krišnamurtis, indų rašytojas ir filosofas – vert. past.) raštais, pažįsta Dalai Lamą ir aukščiausio rango Sri-Aurobindo judėjimo (indų judėjimas už laisvę – vert. past.) atstovus Pondišeryje/Aurovilyje taip pat, žinoma, ir dabartinį Ramakrišnos misijos Prezidentą (išrinktą aukščiausio rango vienuolį). Šiuo metu jis atostogauja, kad pabaigtų koledžo studijas (ir pažintų daugiau pasaulio). Indijoje jis žinomas kaip dvasinio giedojimo dainininkas. Be to jis dirba jogos mokytoju ir suteikia kursus turistams. Jis yra 19 metų. Mes iš karto su juo labai gerai sutarėme. Netrukus po to pasirodė ir Anthony, airių muzikantas, įpusėjęs 70, kuris dėl ligų nebegali groti. Šiuo metu jis rašo knygą, jam padeda Gopi.



Gopi ir Klausas pasiūlė mums eiti pusryčiauti, tačiau turėjome dar akimirką palaukti, nes Klaus dar kažko laukė. Pasirodė, kad mes turėjome būti pakviesti į indiškas vestuves. Tam užsuko jaunikio tėvas ir brolis, užmetė mums gėlių vainikus, mus širdingai apkabino ir įteikė pakvietimus. Mes dėkingai juos priėmėmėme.



Indiški pusryčiai, labai įdomu. Duona yra nežinoma, vietoj jos – keptas ryžių tešlos paplotėlis, užpildytas šiltų bulvių salotų, be to, aštrūs padažai iš lęšių ar pieniško ryžių vandens. David tikrai anksti pasisotina, aš drąsiai iškenčiu, kol lėkštė pilnai suvalgyta. Po to juoda arbata, tai yra, plieninė stiklinė plieniniame puodelyje, iki pakraščių užpildyta arbata, gana gera, mh. Desertui žolelėmis ir cukrumi ir kažkuo užpildytas kažkieno kito lapas, kurį kaip visumą deda į burną ir kramto ir kramto ir kramto...

Mes palikome retoraną ir ėjome pas Santosch, kuris mus šiąnakt pasiėmė iš Čenajaus (oro uosto). Santosch iš tikrųjų yra žvejys, tačiau dabar dirba savo tėvo parduotuvėje, kaip pardavėjas ir mūrininkas. Pastaruoju metu jis ranka ir švitriniu popieriumi šlifuoja šimtus smulkių akmens lakštų, kuriuos gauna kaip apie 5 mm storumo ruošinius, į 2 mm ar mažiau. Mes jo klausėme, kodėl jis nepaima mašinos? Jis atsakė, „nes akmens lakštai tada neturėtų sielos“.

Dieną leidžiame paplūdimyje. Mes vis kalbinami į prekybą linkusių žmonių, gražios staltiesės (?), gražūs mediniai perlų vėriiai, marichuana, viskas „very cheap!“. Jūra labai audringa, tačiau labai šilta, mes apytikriai spėjame apie 25°-26°C. Ji kviečia maudynių, tačiau Klaus mums pataria vietoje to eiti vandenį šiauriau, dėl vietos nutekamojo vandens srovių. Tačiau ne šiandien. Yra keletas turistų, Radisson viešbučio įstaiga, saugoma, ir taip pat kavinės ir restoranai, kuriuose visur siūlomi labai švieži omarai ir tunai.

Dabar mes einame ko nors pavalgyti – tai reiškia, tai bus gan aukšto lygio viešbutis – aš manau, mes gausime keletą įdomių meniu pasirinkimui :-)
Tada, sakyčiau, būsime pasirengę eiti miegoti :-)

Laudenbonk ir Mildus Gibkus

Daugiau nuotraukų yra ČIA

Bet eina sau, nesuprantu, kaip jis... kiek daug prirašo!:DD
Ir, Ingrida, negalima atsiprašinėti.:D Labailabai ačiū, kad bent karts nuo karto išverti!((:

Dar pora įrašų.

[2011.02.03]

Dalit mokykla

Šiandien buvome neliečiamųjų, Dalit, žemiausios kastos oficialiai nebeegzistuojančioje indų kastų sistemoje, vaikų mokykloje. Ši mokykla buvo prieš keletą metų įkurta ponios Mallavizhi. Prieš tai ji jau buvo įkūrus mokyklą vidurinės klasės vaikams, nutolusią apie 12km, kur tėvai išgali mokėti pinigus už mokyklą.



Iš šių pinigų ji dalį nukreipia Dalit mokyklos finansavimui. Mokytojai čia uždirba apie 4500 rupijų (apie 80 eurų (apie 276 Lt – vert. past.)) per mėnesį, kas indiškomis sąlygomis yra mažai. Poniai Mallavizhi reikia daug įtikinėjimo jėgų, kad tinkamai išlaikytų mokytojų idealizmą. Naujausias, pavyzdžiui, yra įstatymas, kad mokykla įsipareigoja mokėti minimalų darbo užmokestį, kurio kiekis orientuotas į valstybinę mokyklą. Tai yra tai, ko ji negali padaryti, tai reiškia, arba reikia išsiųsti namo dalį dabartinių 236 mokinių, arba gauti pakankamai pinigų mokyklos inspektoriaus kyšiui. Kitas naujas įstatymas, kuris sukėlė rūpesčių poniai Mallavizhi, yra pirkimas ir naudojimas mokyklinių knygų iš tinkamos leidyklos, kurios firmos valdytojas yra, koks sutapimas, dabartinės vyriausybės ministras.



Ponia Mallavitz pasakojo, kad jos misijos pradžioje buvo labai sunku tėvus, kurie patys dauguma yra beraščiai, įtikinti leisti savo vaikus į mokyklą. Greta vaikų naudojimo kaip darbo jėgos šeimos pragyvenimo lėšoms, dėl religinių ir socialinių aplinkybių tikėjimas, kad kiekvienas gali formuoti savo ateitį, yra labai menkas.





Tačiau dabar daugelis tėvų laisvai leistų savo vaikus į mokyklą. Vaikai tarp 4 ir 10 metų ateina į mokyklą iš maždaug 15km apylinkės. Normaliai jie būtų atvažiavę mokykliniu autobusu, tačiau šiuo metu jis yra sugedęs. Taigi improvizuotai apylinkėje ieškomos ir turėtų būti surastos susisiekimo priemonės ir vairuotojai, kurie pagelbėtų, žinoma, ne už dyką.





Ji mums pasakojo, kad kartais nebeturi nervų, tačiau tada visada nutinka kokie įvykiai, kurie suteikia jai narsos ir jėgų. Kaip, pavyzdžiui, mūsų apsilankymas čia ir mūsų susidomėjimas jos reikalais.
Mes esame labai sujaudinti spinduliavimo, šilumos ir užuojautos šios ponios, kuri su tiek daug jėgų pasišventė tokiai mums, vakarų europiečiams, neįsivaizduojamai užduočiai.





Vaikams šratinukas dovanų yra kaip Kalėdos ir aš kažkaip atrodau sau menkas. (Projektas Pangea)

Daugiau nuotraukų yra ČIA


[2011.02.04]

Liga

Ji mus pagavo, mes jaučiamės sudaužyti ir išsekę, turime stiprius galvos skausmus ir man pakilusi temperatūra. Gopi pakėlė mus 6 valandos ankstybėje, nes jis norėjo pasiimti mane į jogą, tačiau aš turėjau tai atšaukti. Klaus, kuris taip pat turi kovoti su kosuliu, pasakė mums, kad vietovėje dabar plinta peršalimo banga. Mes visą dieną liksime kambaryje, lovoje. Vėliau dieną Gopi pasiaukojamai pasirūpins manimi, masažuos mano smilkinius su tepalais, parūpins vaistų ir pasiliks pas mus.

Kokie mieli vaikai! Ir kokiom sąlygom mokosi, vajetau...

[2011.02.05]

Aurovilis

Man jau geriau, David ne. Prie temperatūros dabar jis gavo dar ir gerklės skausmą ir kosulį. 8 valandą su Klaus susitarėme, kad būsime vieno vairuotojo nuvežti į Aurovilį. Ten norėjome sudalyvauti šventyklos meditacijoje ir susitikti su Jan, Klaus įsūniu. Mes, deja, išvykome tik kiek po 9 valandos ir todėl pavėlavome į šventyklos ceremoniją, kuriai iš pradžių neskyrėme didelės reikšmės.



Aurovilis yra bandymas rasti dvasinę, tačiau ne religinę visuomenės formą, kurioje žmogus suvoktų bendrumą su visais. Omenyje turima ekologiška ir nenutrūkstama gamyba ir ekonomika ir kiekvieno darbo vienodas vertinimas. Tai reiškia, gydymo darbas nėra vertas daugiau nei valstietiškas, be kurio gydytojas mirtų badu. Mes ten susipažinome su Herbert, kuris prieš 30 metų atvyko iš Austrijos ir nuo to laiko čia tvarko fermą. Aš jo klausiau, kaip galima tapti auroviliniečiu. Būtų duodamas tam tikras patikrinimas, aiškino jis, kuriame turėtų būti išsiaiškinama, ar ir kiek žmogus yra pasiruošęs gyventi visuomenei be daiktų ir suvokdamas savitą dievybę.



Aurovilis šiuo metu turi 2100 gyventojus, 5000 yra planuojami. Nuo 1968 steigėjui pavyko dirvonus, kuriems dėl erozijos grėsė virtimas į dykumą, paversti į žydintį sodą.



Mes buvome pakeliui į šventyklą, kuri sudaro šio planuojamo miesto centrą. Kai mes jį pasiekėme, supratome, kokia privilegija yra būti ten pakviestam. Kalbama apie didelį golfo kamuolį viduryje nuostabaus parko skvero. Sužinome, kad įėjimą galimą gauti tik per sudėtingą prašymų procedūrą, arba esant pakviestam kaip svečiui vietinio žmogaus. Kai mes su Jan čia grįšime, norėsime dar kartą pabandyti sudalyvauti meditacijoje.

Daugiau nuotraukų [url=https://picasaweb.google.com/rawa.peters/Auroville?authkey=Gv1sRgCIW4nKiskZ2algE&feat=directlink ]ČIA[/url]




[2011.02.07]

David gimtadienis

David vis dar jaučiasi labai silpnas. Jis iki vakaro praleido savo gimtadienį lovoje. Aš radau vaistinę ir parūpinau tablečių, kaip ir antibiotikų, be to, radau parduotuvę su obuoliais ir obuolių sultimis, tuo, ko David šiuo metu pasigedo, kaip ir jogurtų, juodos duonos ir sūrio. Tačiau tokių dalykų negalėjau rasti.
Priešpiečiais Klaus sulaukė Sanjey, mūsų turo į Hampi vairuotojo, apsilankymo. Jis išsiaiškino su mumis savo planus ir apsakė mums skirtingus sustojimus, kuriuose norėjome apsilankyti. Viešbučio kambarius, įėjimo bilietus, leidimus ir pan. organizavo jis. Aplinkinė kelionė tęsis 10 dienų ir David ir man kainuos apie 800 eurų (apie 2760 litų – vert. past.).
Vietovėje radau sklabyklą. Turint skalbimo mašiną, čia galima atidaryti skalbyklą. Lyginama bus su mano močiutės anglių lygintuvu iš 1925. Jis sveria apie 6 kg. Savininkas mūsų drabužius, kuriuos pateikiau jam geltoname maiše, išskalbs ir išlygins. Tikiuosi.



David iš visų pusių sulaukia jo gimtadienio linkėjimų. Tačiau labiausiai nustebino ir sujaudino Santosch, kuris pats nieko neturi, ir užėjęs, kad paklaustų apie savijautą, kaip dovaną jam įteikė marškinėlius.
Klaus draugiškame restorane vakarui suorganizavo gimtadienio vakarėlį Jan ir David. Prieš šeštą valandą svečiai vis rinkosi ir rinkosi. Anthony – Klaus indas įsūnis – su keletu draugų, Sanjey – mūsų vairuotojas – su savo šeima, Gopi ir keletas kitų, kurių negalime išvardyti – mūsų buvo apie 20. Užkandžiams buvo tortai su daug saldumo, po to bufetas su daug aštrumo.





Palaispniui išsirituliojo pokalbiai. Čia buvo, pavyzdžiui, Mahesh, indų režisierius, kuris šiuo metu filmuoja amerikiečių kino filmą, arba Mahesh draugas, muzikantas, kuris prodiusiuoja filmo garso efektus. Aš sutikau Richard, Jungtinių Valstijų amerikietį iš Čikagos, kuris su savo drauge 2 mėnesius keliauja po Indiją, naudodamiesi nemokamomis nakvynėmis, ir kurie nori ateinančiomis dienomis keliauti į Andamaneną. Jie čia su Mahesh, kuris pasiūlė jiems nakvynę. Ką gi jie daro, klausiu. Jiems priklauso turistinė bazė Jacobswege (Hape Kerkeling (vokiečių aktorius, komediantas – vert. past.) jie žino tik iš knygos). David atsinešė savo nešiojamąjį kompiuterį, kad pristatytų filmų žmonėms keletą savo darbų. Jie pasirodė labai susidomėję ir užsiminė apie bendradarbiavimą. Palauksime. Visas vakaras prabėgo labai gyvybingai ir harmoningai ir prieš devynias David atsisveikino, kad vėl prigultų. Aš manau, nuo rytojaus pradėsime antibiotikus.

Na, nuotraukoje David atrodo tikrai ne itin sveikai.

Krikščioniškos vedybos Indijoje

David yra labai prastai. Jis negali kalbėti, turi temperatūros ir kosti. Hindu vestuves šį rytą mes atšaukėme. Aš jį paskatinau paimti arbatos ir skrebutį čia, restorane ant stogo, kad jis antibiotikų tablečių negertų ant tuščio skrandžio. Po to jam dar blogiau ir jis guli toliau.
Elektros srovės, kuri, kaip paprastai, kasdien išjungiama tarp 7:00 ir 9:00, nėra šiandien visą dieną, visame mieste. Tariamai dėl elektros linijos taisimo darbų. Kai kurios didesnės paduotuvės turi savo generatorius savo šaldymo ir kasos sistemoms. Tam, kad išsiimčiau pinigų iš bankomato, pasiskolintu motociklu Santosch mane nuveža apie 15km atstumu į vidurį Niekur. Du sargai su automatiniais šautuvais stovi prieš įėjimo į pinigų automatus duris. Jie rimtai pasižiūri ir praleidžia mane į mažą patalpą. Čia, prie automato lipnia juostele priklijuotame lapelyje su ranka prikeverzotais tamiliškais (viena iš indų kalbų – vert. past.) ženklais, perskaitau pastabą, kad didžiausia suma šiandien apribota 4000 Rs (apie 65 eurus (apie 225 Lt – vert. past.)). Aš įdedu kortelę, aparatas paklausia kalbos. Deja, atsakymo simboliai nesutampa su krašte esančiais ekrano paspaudimo mygtukais, taigi aš pasirenku netinkamą kalbą. Kito klausimo aš visiškai nesuprantu ir laukiu gana ilgai, kad automatas grąžintų kortelę ir parodytų veikimo klaidą. Aš vėl įdedu kortelę vidun ir šį kartą pasirenku tinkamą kalbą. Automatas pareikalauja mano Pin ir rodo kaip galimus atsakymus „Continue“ (tęsti – vert. past.) ir „Cancel“ (atšaukti – vert. past.). Aš pasirenku „Continue“, per kurį procesas vėl nutraukiamas pranešimu apie klaidą. Pro durų stiklą galiu matyti, kad sargai pirma pažiūri į mane, o tada vienas į kitą. Aš dar kartą įkišu kortelę į plyšį ir pirma įvedu Pin, prieš rinkdamasis toliau. Pasirodo 8 naujos pasirinkimo galimybės, nuo Pin pakeitimo iki indėlio įdėjimo. Aš nesuprantu nė žodžio ir noriu pasirinkti tikriausiai tinkamą galimybę, kai automatas vėl nutraukia tai, aš buvau per lėtas. Sargas pabeldžia į stiklą ir klausiamai į mane pažiūri. Aš pakeliu nykščius ir nusišypsau kankinamai, tačiau su viltimi. Taigi dar kartą, aš prakaituoju? Šįkart pasiseka ir automatas išstumia banknotus. Aš palieku patalpą ir susitinku vieną sargą, kuris įsikibęs abiem rankom į savo ginklą, ir klausia, ar viskas gerai ir ar gavau savo pinigus. Aš tai patvirtinu, palinkiu jam gražios dienos ir džiaugiuosi vėl būdamas lauke.
Prieš 5:00 esame pakeliui į krikščioniškas vestuves. David lieka lovoje. Mes atvykstame į šventiškai išpuoštą gyvenamąjį namą, prieš kurį mėlynomis uniformomis apsirengęs maršo pučiamųjų instrumentų orkestras (man skamba labiau meksikietiškai) teikia geriausią pučiamųjų muziką. Matyt, mes esame prie jaunikio namo, tiksliau jo tėvų. Jis gerokai per mažas daugybei svečių, kurie jau yra čia. Todėl mes keliaujame į bažnyčią, žinoma, su garsiu orkestro pritarimu. Bažnyčia tik apie 300m toliau, kad per procesiją transporto chaosas liktų sukeltas nežymiai. Atvykę prie bažnyčios laukiame nuotakos.







Ten jau yra apie 100 svečių, dauguma šventiškai apsirengę, vyrai su švarkais, moterys su puošnių spalvų sariais. Taip pat ir bažnyčia papuošta su margomis lempučių girliandomis, mirksinčiomis šviesomis ir žibintais. Aš pats, su savo trumpomis kelnėmis, jaučiuosi „underdressed“ (netinkamai apsirengęs – vert. past.), be to, čia yra nususkaitoma daugybė riebių moskitų. Svečiams atneštos kėdės, dar užtrunks, kol nuotaka ateis. Garbės sargyboje vis pasirodo orkestras ir sugroja dainą, ir visi tikisi, kad ji dabar ateina, tačiau bergždžiai. Pagaliau, gera valanda vėliau, viskas prasideda, įžengia jaunoji. Kaip princesė ji apsupama žmonių minios, kad vos yra matoma. Ji vilki šviesiai mėlyną, siuvinėtą auksiniais siūlais šilko sarį ir ant plaukų deimantais nusagstytą diademą.


https://www.youtube.com/watch?v=tMTYb6MLb6c

Priešais bažnyčią jaunavedžių pora sutinkama kunigo ir apšlakstoma šventu vandeniu (reikėtų atleisti mano bažnytinių ritualų nežinojimą, galbūt čia ne taip jau skiriasi nuo vokiškų papročių). Jaunųjų pora eina į bažnyčią ir žengia priešais altorių, tuo metu, kai svečiai ieškosi savo vietų.



Viskas vyksta tamilų kalba, tačiau aš atpažįstu Tėve Mūsų. Klaus, akivaizdžiai dar mažesnis bažnytinių ritualų draugas nei aš, skubina mane, kad pabėgtume. Ir taip dingstame per nepastebimą akimirksnį ir paliekame toliau einančias 1 ½ valandos, pilnas maldų, pažadų, priesaikų ir gerų ketinimų. Norime vėl grįžti į šventę.
Aš noriu pirma pamatyti David ir persirengti. Tuo tarpu David suvalgė mano užsakytas bulves su lupenomis ir jogurtą ir išgėrė savo tabletes. Temperatūra pagerėjo, tačiau jis vis dar jaučiasi suglebęs. Aš paklausiu, ar geriau turėčiau pasilikti? Tačiau jis nori, kad aš ką nors pavalgyčiau vestuvėse ir tada greitai grįžčiau. Aš tą pažadu ir vėl išeinu.
Klaus, Jan, Santosch ir aš su triračiu taksi važiuojame į renginio vietą, apie pusės futbolo lauko didumo. Oficialiai laukiama 350 svečių, tačiau gali būti apie 550. Kiekvienas svečias pasitinkamas su vaisių dubenėliais, yra vaikams skirta pilis šokinėjimui, spragėsiai ir cukraus vata, aplinkui laksto peliukas Mikis ir bitė Maja, lazerių šou indiškai, tačiau labai garsiai popmuzikai, braižo danguje laukines figūras, vis pokši gigantiškos fejerverkų raketos ir nušviečia naktį margais, greit pradingstančiais šviesos raštais. Aplinkui bėgioja filmavimo komanda, ir dideliame vaizdo ekrane galime matyti, visus dalyvaujančius. Yra pastatyta scena, ant kurios stovi du sostai-foteliai. Prieš juos fotografas stato savo įrangą : štatyvus, netiesioginį apšvietimą ir kt.
Pagaliau atvyksta jaunavedžių pora ir yra minios palydima į sceną. Atitinkamai dešinėje ir kairėje yra laiptai ir mes stebime, kaip prieš kairiuosius laiptus susidaro žmonių eilė. Ir dabar mes suprantame. Svečiai nori nusifotografuoti su sutuoktinių pora.





Tai trunka mažiausiai 3 valandas. Kur ir kada gi bus kas nors valgyti? Mes atsistojame iš savo vietų ir tiriame aplinką. Laukas padalinta į dvi dalis ir kitoje pusėje pastatyti stalai ir suolai. Jie vėl padalinti į vegetariškus ir ne vegetariškus. Mes pasiryžtame vegetariškai pusei. Visos vietos užimtos ir mes privalome laukti. Kai viena suolų eilė viską suvalgo, popierinės staltiesės, kartu su visu turiniu, suvyniojamos ir išmetamos, ir išvyniojamos naujos staltiesės. Mes atsisėdame. Kiekvienas svečias gauna butelį vandens ir bananmedžio lapą kaip lėkštę. Tada ateina padavėjai ir pripildo juos baltais ryžiais, ryžiais su daržovėmis, skirtingais kariais ir padažais, nerauginta duona ir bananu. Ir pirmyn. Valgoma, žinoma, dešinės rankos pirštais. Neįprasta, tačiau įmanoma. Labai skanu, pikantiška, tačiau ne per aštru. Desertui – šiek tiek ledų. Pabaigus, bananų lėkštė sulenkiama, atsistojame, ir staltiesė vėl suvyniojama kartu su turiniu. Kiti svečiai vėl atsisėda.





Mes sotūs ir norime eiti, ateina Dji, jaunikio brolis, kuris mus pakvietė ir primygtinai reikalauja bendros nuotraukos su jaunavedžių pora. Mes grįžtame prie scenos ir matome, kad eilė vis dar ne trumpesnė. Mes paklausiame Dji, aš mes irgi turime atsistoti į eilę, tačiau jis laiko mus garbės svečiais (mes esame vieninteliai baltieji), kurie priklauso ypatingai nuotraukai, tik su šeima, taigi pačioje pabaigoje. Tuo tarpu džiaugsmingos sutuoktinių poros šypsenos virto grimasomis, jie vos galėjo stovėti, tačiau narsiai kentė. Viskam praėjus, mums leidžiama ant scenos pasveikinti jaunųjų porą ir nusišypsoti į kamerą. Tą padarius, mes paliekame vestuves ir leidžiamės atgal. Aš greitai atsisveikinu, kad pamatyčiau David.
David geriau. Jis atsibudęs ir jaučiasi atsigavęs. Pagaliau.

Daugiau nuotraukų ČIA

Citata :

važiuojame į renginio vietą, apie pusės futbolo lauko didumo

Vokiečiai viską matuoja pagal futbolo lauką...:DDDDDDD

Bet siaubas, kiek žmonių tose vestuvėse, vargšai jaunavedžiai.;o